Vaikų konfliktai

 

   Darželyje vaikai mokosi mąstyti, savarankiškai nuspręsti, toleruoti nuomonių įvairovę, bendradarbiauti su kitais, gerbti kitų teises ir daugelio kitų dalykų. Stebint vaikų bendravimą, jų tarpusavio santykius, matome, kad vaikai neretai susiginčija dėl įvairių priežasčių: pažeistų žaidimo taisyklių, prarasto arba nepasiekto lyderio pozicijų, nesutapusių nuomonių, nepritapimo prie bendraamžių. Mokslinėje literatūroje tokie elgesio normų ir taisyklių pažeidimai vadinami konfliktais.

   Konfliktai tarp vaikų kyla neišvengiamai, labai dažnai ir dėl menkiausių priežasčių. Vaikams sunku ilgai sugyventi nesusibarus. Maži nesutarimai netikėtai išprovokuojami, greitai įsiliepsnoja ir tampa nevaldomi. Jei konfliktas iki galo neišsprendžiamas, neatsiprašoma arba atsiprašoma nenuoširdžiai, vaikai nemoka ar neturi galimybės išsakyti savo jausmų ir norų, tuomet konfliktas lieka neįveiktas. Neišspręstas konfliktas sukelia nusivylimą, mintis apie kerštą ir kitas negeras emocijas, o neišreikštos mintys ir jausmai, dažnai net pačiam vaikui nesuvokiami, gali toliau slopinti norą taikiai sugyventi.

   Dažnai konfliktai atsiranda dėl konkuravimo – vaikui neatrodo, kad vieno ar kito daikto ar suagusiųjų dėmesio galėtų užtekti visiems, ir jis reikalauja to vien tik sau. Kai atsiranda konkurencija dėl daikto ar dėmesio ir vienas vaikas jį gauna, tuomet jis tampa „laimėtoju“, o kiti vaikai tarsi „pralošia“. „Pralaimėjusieji“ jaučiasi nemaloniai, būna tarsi paskatintas atsilyginti, kerštauti.

   Konfliktuodami vaikai patiria daugybę nemalonių emocinių išgyvenimų. Labai svarbu, kad vaikai nuo pat mažumės mokintųsi atpažinti, įvardinti ir visiems priimtinu būdu išreikšti savo jausmus. Svarbu skatinti vaiką kuo dažniau sakyti teiginius, apibūdinančius, kaip jis jaučiasi, kodėl taip jaučiasi ir ko nori. Jei suaugusieji supras vaiko emocinę būklę, priims tai, ką jis sako, tai bus geriausia, ką jie gali padaryti vaiko elgesio ir santykių su kitais vystymosi labui.

   Psichologai pateikia rekomendacijas, kaip elgtis suaugusiesiems kilus konfliktui tarp dviejų ar kelių vaikų. Galimos 3 išeities pozicijos ir atitinkami sprendimo būdai:

  1. Atskyrimo principas. Konfliktas panaikinamas, atskiriant konfliktuojančias puses ir stengiantis, kad jos neturėtų bendrų reikalų. Konflikto panaikinimo būdas, kai vaikai izoliuojami ir neleidžiama jiems susitikti. Tačiau tuomet vaikai neįsisąmonina, kaip galėtų įveikti ateityje vėl neišvengiamai kilsiančius panašius nesutarimus. Taikant šį principą, vaikai įpratinami apeiti konfliktus, o ne juos spręsti.

  2. Pusiausvyros principas. Vaikų tarpusavio konfliktą galima sušvelninti, nustatant savotiškas žaidimo taisykles, pagal kurias abi pusės tampa vienodai stiprios. Sukuriama jėgos pusiausvyra, kad nė vienas iš vaikų nesijaustų pralaimėjęs. Taip galima sustiprinti silpnesniojo vaiko poziciją ir susilpninti stipresniojo. Šis konflikto sušvelninimo būdas leidžia abiems vaikams ir toliau būti greta, tačiau priešiškumas tarp jų išlieka ir konfliktas gali plisti.
  3. Integracijos principas. Konfliktą galima įveikti leidžiant nesutariantiems vaikams drauge ką nors išgyventi. Vaikai turi bendraudami atlikdami užduotį kuri:
    • Yra labai svarbi abiems vaikams;
    • Teikia abiems vaikams naudos;
    • Ją atlikdami, vaikai negali išsiversti vienas be kito.

Šis konflikto įveikimo būdas pedagoginiu požiūriu turėtų būti siektinas tikslas, nes abiem pusėm naudingas. Įveikus konfliktą, padėtis kartais tampa geresnė negu prieš jį. Vaikai išmoksta spręsti kilusį nesupratimą.

Sugebėjimas vaikams patiems spręsti kylančius konfliktus labai pravers jiems ateityje, todėl mokyti to vaikus galima jau darželyje.

Mokantis spręsti tarpusavyje kilusius konfliktus, vaikams reikia padėti suformuluoti asmeninę, veiksmingą reakcijų sistemą, paremtą jų patyrimu, jėgomis bei besiformuojančiu moraliniu kodeksu. Geriausias būdas tam pasiekti yra leisti vaikams patiems spręsti tarpusavio konfliktus. Skatinant teigiamą tarpusavio bendravimą, su vaikais reiktų diskutuoti, kaip sprendžiamos problemos, ieškoma kompromisų, kas tai yra savikontrolė. Negalima pamiršti, kad vaikui gero elgesio pavyzdžiu turėtų būti ir darželio auklėtoja ar tėvai. Toliau minimos pakopos, kurias reikėtų vykdyti nuosekliai:

  • Pamatę, kad pradeda megztis konfliktas,- stebėkite. Nesikiškite, jei vaikai neprašo jūsų pagalbos. Stebėjimas yra esminis principas. Leiskite vaikams suprasti, kad jūs galite jiems padėti, tačiau pagrindinis vaidmuo tenka jiems patiems.
  • Kai konfliktas peržengia užuomazgos ribą,- pvz., vienas vaikas suduoda kitam, o šis nelieka skolingas,- sustabdykite juos ir leiskite jiems išsikalbėti, dėl ko kilo konfliktas. Pagrindinis jūsų tikslas- neleisti įsiliepsnoti konfliktui ir paskatinti vaikus grįžti prie ginčo ištakų.
  • Jeigu vaikas prašosi pagalbos, iškyla grėsmė atsirasti traumoms arba konfliktas įaudrina draugus, pasikvieskite abu vaikus ir be jokių kompromisų nurodykite, kad dabar jie privalo sėstis į specialią zoną - „diskusijų centrą“ - ir kalbėtis tol, kol išsiaiškins.
  • Kai vyksta diskusija vaikams muštis draudžiama.
  • Kiti vaikai negali girdėti, kas šnekama.
  • Vaikai privalo kalbėtis tol kol nenusprendžia susitaikyti.
  • Rezultatu turi būti patenkintos abi konflikto pusės.
  • Stebėdami vaikų diskusiją, vėlesnį jų elgesį, stenkitės nustatyti, ar įsižiebęs konfliktas liudija apie kažkokią rimtesnę problemą, ar įtampą tarp vaikų, kuriai reikėtų skirti dėmesio.

§  Priminkite vaikams, kad jūs čia esate tam, kad padėtumėte jiems susidoroti su problema, kuri, jų nuomone, yra per didelė ir sunki jų vienų pečiams. Užduokite tokius klausimus: „Kaip manai, kodėl jis taip pasielgė", „Kaip būtų buvę geriau pasielgti?", „Ką tu darysi, jei taip nutiks kitą kartą?".

Vaikams reikėtų paaiškinti, kad tokioje diskusijoje negali būti nugalėtojo, nors kartais kalbantis ir išaiškėja, kas yra teisus, o kas klydo. Dauguma vaikų gali išmokti patys spręsti konfliktus pasitelkdami gerus modelius, kantrybę ir diskusijų centrus. Tokie vaikai ateityje bus atsakingesni už savo veiksmus ir geriau valdys konfliktines situacijas.

Vis dėlto geriau yra konflikto išvengti, negu šalinti jo padarinius. Prevencinės priemonės vaikų tarpusavio konfliktų atveju gali būti šios:

§  aiškių ribų ir elgesio taisyklių bei jų nepaisymo pasekmių nustatymas – taisyklės vaikui suteikia saugumo, pasitikėjimo jį supančiu pasauliu jausmą. Svarbus gali būti ir toks ribų parodymas kaip fiziškas vaiko prilaikymas, jei konflikto metu emocijos liejasi per kraštus – tuomet galima tiesiog pasisodinti vaiką ant kelių ir apkabinus jį pasėdėti kurį laiką;

§  pokalbis su vaiku, poveikis žodžiais - ilgesnis pokalbis ar paaiškinimas gali sušvelninti tvyrančią įtampą, padėti vaikui suprasti kito vaiko poelgius, prisiimti dalį atsakomybės;

§ draugiško vaikų tarpusavio bendravimo skatinimas – žaidimai, kur reikalingas porininkas; komplimentų vienas kitam sakymas; veikla, kuri padeda išsiaiškinti vaikų skirtingumus (kas ką mėgsta, kas ko nemėgsta – kalbant apie maistą, spalvas, knygutes ir pan.);

§ jausmų išreiškimas priimtinu būdu – skirtingos kortelės, kurias vaikai gali užsisegti, vaizduojančios tam tikras nuotaikas, parodys suaugusiam vaiko būsenas ir momentą, kada reikėtų pasikalbėti su vaiku;

§ pagarbos kitam ir jo veiklai mokymas – reikalavimas, kad vaikas visada atsiklaustų imdamas kitam vaikui priklausantį daiktą – taip išlaikoma saugi ir reikalinga vaikui privatumo teritorija;

§ empatija – įsijautimas į kito būseną – vaidmenų žaidimai, kai vaikai mokosi padėti kitiems, paguosti, atjausti, suprasti kitų jausmus;

§ mokymas dalintis – žinoti, kada prasideda ir baigiasi vaiko žaidimo laikas, kada reikia pasikeisti su kitu vaiku žaislais ar kita veikla;

§ atsakomybės jausmo ugdymas – pagyrimas už atsakingą poelgį; veiklos paskyrimas, už kurią vaikas bus atsakingas; žaidimai „Kas nutiks, jeigu...“ (jeigu nesudėsime žaislų į jiems ksirtas vietas ir pan.);

§ sukurta speciali erdvė saugiai išreikšti agresiją – tam tikras laikas, kai galima mėtytis pagalvėmis ar tam tikra vieta, kur galima boksuotis, neleidžiant, kad žaidimas virstų rimtu karu;

§ trečiųjų asmenų (tėvų, psichologų, soc. darbuotojų, gydytojų) įtraukimas.

 

 

Remtasi D.Stonio, D. Grybauskienės darbais
Psichologė Rita Pocevičiūtė