Psichologės patarimai tėveliams

 

   Darželyje iš bendraamžių patiriamas agresyvus elgesys gali būti fizinis (vaikas mušamas, stumdomas, žnaibomas, pešiojamas, tampomas, kandžiojamas, apmėtomas daiktais) arba emocinis (iš vaiko tyčiojamasi, vaikas bauginamas, erzinamas, gąsdinamas, apkalbamas, pravardžiuojamas, ignoruojamas, jam grasinama, gadinami ar atiminėjami jo daiktai).

Bet koks prieš vaiką panaudotas smurtas paveikia vaiko:

  • emocinę sritį – sukelia vaikui pyktį, įvairias baimes, nuolatinį nerimą, prislėgtą nuotaiką, padaro vaiką bejėgį;

  • socialinę sritį – sugniuždo vaiko pasitikėjimą savimi ir kitais, skatina priešiškumą, agresyvumą kitų atžvilgiu, skatina vaiką netinkamai elgtis, sutrikdo bendravimą su kitais, sukelia mokymosi sunkumus, pažeidžia natūralų smalsumą, iniciatyvumą;

  • pažintinę sritį – sutrikdo dėmesį, atmintį, suvokimą, netinkamai veikia vaizduotę.

Jaunesni nei 5 metų amžiaus vaikai realiose gyvenimo situacijose į agresyvius bendraamžių veiksmus sureaguoja automatiškai – spontaniškai atsilygina tuo pačiu, nes tuo metu vadovaujasi savo jausmais – galvoja apie patirtą nuoskaudą, įžeidimą ar skausmą. Tuo tarpu šešerių metų amžiaus vaikas, turintis socialinę patirtį, renkasi elgesio būdą apmąstydamas galimas išeitis iš situacijos ir jų padarinius.

 

Tėvai gali padėti vaikams išmokti tinkamų reagavimo į agresyvų bendraamžių elgesį būdų:

1. Nereaguoti į agresyvų bendraamžio veiksmą, ramiai apsisukti ir nueiti.

Kadangi ikimokyklinio amžiaus vaikai geriausiai išmoksta mėgdžiodami, tėvai gali sukurti  situacijas, kuriose vaizduotų minėtą reagavimo į smurtą būdą. Šio amžiaus vaikui už mąstymą daug svarbiau veikla ir dalyvavimas, todėl į agresyvų veiksmą nekreipti dėmesio ir nueiti šalin vaikas gali mokytis kartu su tėvais žaisdamas vaidmenų žaidimus.

2. Pasakyti suaugusiajam apie patirtą agresyvų elgesį.

Jei suaugusieji, supantys vaiką, skirs savo laiko išklausyti vaiko pasakojimams apie patirtas skriaudas ir šių pasakojimų nenuvertins, pelnys vertingą ir ilgalaikį vaiko pasitikėjimą.

3. Reikšti ir atpažinti jausmus.

Kad vaikas galėtų nuspėti bendraamžių nuotaiką, ketinimus ir tinkamai reaguoti į jų emocijas, pirmiausia vaikas turi mokėti įvardinti savo paties jausmus.

4. Didinti pasitikėjimą savo jėgomis.

Tėvams verta pastebėti tas situacijas, kuriose vaikas patiria sėkmę ir pagirti už tai; taip pat svarbu paskatinti užsiimti tomis veiklomis, kuriomis pats vaikas nedrįsta užsiimti.

5. Mokytis rasti daug įvairių išeičių.

Vaikas turi žinoti, kad susiklosčius konfliktinei situacijai yra daug išeičių: galima garsiai šaukti, pasikviesti draugą į pagalbą, derėtis su smurtaujančiu vaiku.

 

Agresyvaus vaiko elgesio tikimybė mažės, jei tėvai:

  • padės vaikui lavinti socialinius įgūdžius: užmegzti ryšį, draugauti, bendradarbiauti.

  • mokys vaiką spręsti konfliktus, savo elgesiu kasdienėse situacijose rodydami tinkamus nesutarimų sprendimo būdus;

  • supras, kad vaikas gali jausti ir teigiamas, ir neigiamas emocijas, skatins vaiką išsakyti patiriamus jausmus ir išgyvenimus – tokiu būdu vaikas ne tik žodžiais reikš (užuot mušęs), savo nuotaikas, bet ir mokysis pastebėti kitų žmonių savijautą bei nuotaikas;

  • skatins vaiką žodžiais įvardyti savo norus ir poreikius;
  • netoleruos vaiko netinkamo elgesio.

Remtasi Ž. Arlauskaitės „Galiu padėti savo vaikui
Psichologė Rita Pocevičiūtė