Pasakos reikšmė vaiko ugdymui

 

   Jau ankstyvojoje vaikystėje vaikams patinka klausytis pasakojimų, ypač tokių, kuriuose yra vaizdinga kalba, kartojamos juokingos, ritmiškos frazės, įpinamos dainos. Dauguma suaugusiųjų, nė patys to nesuvokdami, sekdami pasakas, padeda vaikams išmokti kalbėti. Tikriausiai ne vienas esame pastebėję, kad mažiesiems patinka daug kartų klausytis to paties pasakojimo. Nors kartais atrodo, kad mažylis net nesiklauso, ar jam nebeįdomi ta pati, jau daugelį vakarų klausyta istorija, tačiau, jeigu suaugęs tik bando „sutrumpinti“ pasaką, ar pakreipti siužetą kita linkme – jis tuojau pat susilaukia pastabų, kad kažkas vyksta ne taip.

   Vaikams ypač artimos pasakos, pasižyminčios veiksmo intensyvumu, daugiau ar mažiau apibrėžtais charakteriais. Vaikas kurį laiką pasakai nekelia didelių reikalavimų. Jis pageidauja, kad pasakos būtų sekamos ar skaitomos, tomis pačiomis frazėmis ir jose vyrautų žinomi motyvai, tipiški herojai ir kt.

   Vaikai žiūrėdami televizorių sutelkia dėmesį į vaizdą, o klausydamiesi skaitomų ar sekamų pasakų gilinasi į kalbą. Televizijos laidą vaikai analizuoja nesiedami to, ką matė, su savo patirtimi, o kalbėdami apie girdėtą pasaką dažniau pasakoja patirtus įspūdžius. Kalbėdami mažieji formuoja mintis, mokosi jas perteikti, reikšti emocijas.

   Garsiai skaitydami suaugusieji perteikia vaikams žinias, lavina jų klausymosi įgūdžius. Mat klausymosi įgūdžiai turi atsirasti anksčiau, nei skaitymo. Nuo to, kiek suaugusieji skaito vaikui, priklauso, kaip jam pačiam seksis skaityti. Skaitymas garsiai yra svarbus, nes stiprina prieraišumą, skaitydamas suaugęs žmogus užmezga su juo įpatingą ryšį.

   Vaikai, su kuriais suaugusieji nesikalba ir nereaguoja į jų poreikius, neišmoksta gerai kalbėti. Vaikai, į kurių klausimus neatsakoma, nustoja klausinėti. Jie praranda smalsumą. Vaikai, kurie negirdi pasakų, kuriems nėra skaitoma garsiai, vargu ar norės išmokti skaityti. Taip pat pasakos skatina vaiko kalbos vystymąsi. Vaikai, kuriems dažnai sekama ar skaitoma, kalba tobulėja daug sparčiau.

   Sekamos ar skaitomos pasakos skatina pažintinę raidą, jos teikia ne tik žinių ir idėjų, bet ir gyvenimo patirties, skatina vaizduotę. Pasakos gali padėti vaikams suprasti save ir kitus žmones, išmokti susidraugauti, valdyti save.

   Ikimokyklinukai, girdėdami skaitomas ar sekamas pasakas,  įgyja pažintinių įgūdžių, jie suvokia, kad pasakojimai susideda iš žodžių, o žodžius sudaro skirtingos raidės.

   Taigi, suaugusiems, ruošiantiems vaikus akistatai su šiuolaikiniu pasauliu, pasakų palikimas – didžiulis lobynas, nes ilgus amžius lietuvių tautos ugdymo sistema buvo grindžiama liaudies kūryba. O pasakos atitinka vaikų prigimtį. Pasakos reikšmė vaikų ugdymui neabejotina.

Priešmokyklinio ugdymo pedagogė
Edita Tutorienė